REINKARNACIJA ir kt.

Apie reinkarnaciją daug kas žino, kas domėjosi Indija, jos kultūra, religijomis. Pagal indusus, reinkarnacija tai žmogaus esybės, kuri dauguma suvokiama kaip siela, atgimimas naujame kūne. Yra net pamąstymų, kad žmogaus siela gali atgimti gyvūne. Tačiau iš esmės tai tik žmoguje. Žmogaus senas kūnas miršta ir siela susiranda naujagimio kūną ir joje įsitvirtina. Maždaug prieš 500 metų, krikščioniškoje religijoje taip pat buvo numatyta reinkarnacija, tačiau visuotinio religijos valdytojų susirinkime tas buvo panaikinta. Buvo siekiama, kad žmonės dar labiau bijotų ir neturėtų minties, kad dar bus galima daug kartų gyventi ir pasikeisti į gera. Buvo pašalinta mintis, kad siela yra kaip augantis kūdikis, kuris bręsta pasaulio suvokime, tampa vis labiau savarankiškas. Tai yra buvo pašalinta mintis, kad siela yra gyva, o įpiršta, kad siela nesikeičiantis darinys. Tipo leido pabūti vieną kartą kūne ir marš į „rūsį“ ar „ ant stogo“ ir ten palauk kažkiek tūkstantmečių ar milijonų metų iki kažkokio tai išgalvoto „teismo“.

Reinkarnacija tai nesiliaujantis sielos atgimimo ratas, kuriame siela, kaip gyvas darinys, bręsta, įgyja patirties, tampa suaugusia. Pagal įvairių dvasinių mokytojų pastebėjimus, tai dauguma sielų planetoje turi 2,5 metų amžių. Tai yra dar vaikai, kurie labai prastai orientuojasi situacijose, „laužo žaislus“, kenkia vienas kitam. Akylūs žmonės pastebi, kad yra vaikų, kurie mąsto, kalba tarsi būtų jau suaugę. Iš tiesų tai vyresnės sielos, kurios jau daug gyvenimų pragyveno kūnuose ir „paragavo“ to gyvenimo. Yra ir tokių vaikų, kurie su visais pykstasi, viską aplink laužo, gadina ir sunkiai suvaldomi. Jei tai nėra ligų pasekmės (paprastai tai smegenų pažeidimai), tai ženklas, jog tai labai jaunos sielos, kurioms gal tik maždaug metukai ar dar mažiau. Deja dabartiniais laikais, dėl labai chemizuoto maisto, dėl gausybės vakcinų kūdikiams, net senos sielos gauna kūnus, su pažeistomis smegenimis ar pačiais kūnais. Todėl tos sielos kenčia tuose kūnuose. Kadangi jos jau patyrė daug gyvenimų, tai pagal galimybes siekia prisitaikyti prie pažeisto kūno. Sudėtingiau jei pažeistos smegenys. Tuomet kūnas neklauso signalų. Čia kaip automatinis automobilis, kur daug kas vyksta kompiuterio dėka su tam tikromis programomis. Tai va, jei kompiuteris yra bet jo programos veikia neadekvačiai, tai su tokiu automobiliu toli nenuvažiuosi arba net iš vietos nepajudėsi. Tas pats ir su kūnu. Sėti vairuotojas (siela) tokiame kūne ir negali tinkamai valdyti tą automobilį, kurių ji per savo reinkarnacijas valdė daugybę. O kas jai tokiame kūne jaunesnė arba labai jauna siela? Tokioms sieloms, kurios dar mažai kūnų (mašinų) valdė, didelis stresas, kančia tokiuose kūnuose gyventi. Pagal ankstesnių civilizacijų žinias, tokius kūnus sudegindavo, kad siela juose nesikankintų, o vėl reinkarnuotų. Buvo savotiška kūnų selekcija. Šiais laikais, religijų įpiršta kaip baisi nuodėmė žmonių kūnų selekcija, nors tą sėkmingai daro su gyvūnais. Ir visa tai daroma, kad gyvūnai būtų gražūs, sveiki arba labiau tinkami maistui. O va žmonėms „negalima“ būti gražiems ir sveikiems, tik tegul tas atsitiktinai nutinka. Kuo mažiau žmogus gražus, ar kuo mažiau sveikas, tuo labiau jis kenčia ir tuo pačiu lengviau valdomas. Kuo daugiau kenčiančių žmonių, tuo patogiau religijoms juos valdyti, tuo daugiau žmonių su savo kančiomis ateina į religijos namus prašyti sveikatos, sėkmės, laimės. Tuo pačiu žmonės atneša ir materialines vertybes ir savo valią, savo laiką, savo energiją. Visa tai panaudojama pritraukti dar daugiau žmonių ir taip pat per tiesioginę įtaką jau atėjusių į religijas žmonių. Jie savo vaikus, gimines, kaimynus įtakoja tiek psichologiškai, tiek per pastovias pasakas, o kai kada ir agresija. Mes nepamiršome kaip pasaulyje buvo įvestos globalinės religijos. Per milijonus lavonų ir kraujo upes kurie nesutiko su globalinių religijų įvedimu arba nesutiko prarasti savo, vietines religijas. Pavyzdžiui Lietuvoje paskutiniai Lietuvos žyniai buvo sunaikinti 19 amžiuje jėzuitų ordino dėka. Tai patys žiauriausias ir gudriausias krikščioniškas ordinas, kuris siautėjo visame pasaulyje. Jo vienuoliai perrašinėjo istorines knygas, degino senovės knygas, bibliotekas. Matydami, kad progreso nesustabdys, pasielgė gudriai – tapo to progreso vėliavnešiai. Kūrė universitetus, mokyklas tik va su religiniu pagrindu. Galėjai išsimokslinti tik per juos ir jų dėka. Taip buvo programuojami paklusnūs mokslininkai. Aišku ne viską jiems buvo įmanoma suvaldyti, todėl dalis mokslo sugebėjo tapti kažkiek laisvas nuo religijos vadžių.

Greitesniam sielų vystymuisi labai svarbus sąmoningumo ir patirties išlaikymas. Pavyzdžiui jei kūną, sielos automobilį, biorobotą palaidojame, tai kažkurį tai laiką, maždaug 11-12 metų siela bus savotiškame „rūke“, nes genetiškai pririšta prie savo materialaus kūno, prie bioroboto. Ir kuo ilgiau ji tame kūne gyveno, tuo labiau pririšta. Aišku yra niuansų. Jei žmogus labai serga ir kenčia kančias, tai siela siekia atsiriboti nuo tokio kūno ir mirus kūnui ji greičiau atsiskiria nuo jo. Atsiskyrusi nuo kūno siela ieško galimybės įsikūnyti naujame biorobote, naujoje mašinoje. Jei kūną sudeginame, tai jis jau metų laikotarpyje gali susirasti kitą kūną ir įsikūnyti. Visą tą laiką siela negauna informacijos iš aplinkos ir kol suranda kūną, kol tas kūno-kūdikio smegenys-kompiuteris pradeda tinkamai veikti, dalis patirties ir suvokimo dingsta. Dažniausiai dauguma. Ne veltui mes savo praeitų gyvenimų neatsimename. Kai kurie tik kažką jaučia, ar turi gebėjimų ar polinkių į kažkokius tai darbus, ar nuo mažumės jau turi kažkokių tai suvokimų. Pavyzdžiui ne veltui Indijoje, kur kūnai deginami, gimsta vaikai kurie epizodiškai atsimena savo buvusį gyvenimą, kažkokius tai daiktus. Jų sielos dar nespėjo pamiršti praeito gyvenimo nes atgimė metų laikotarpyje. Beje siela siekia atgimti ten, kur jai praeitame gyvenime buvo emociškai gerai, buvo patogu. Visa tai todėl, kad sielos amžius vidutiniškai 2,5 metai ir jos kaip emocingi vaikai, kurie nesugeba protingai rinktis, o tik per emocijas. Dauguma sielų renkasi vietoves, kur joms buvo gera gyventi kaip vaikams, kur jais rūpinosi. Na, o jei vaikystė buvo sunki, alkana, bet va jaunystėje buvo meilė ir ilgą laiką buvo gera ir nealkana, tai siela renkasi tą teritoriją, miestą ar kaimą kur jai buvo gera. Yra mitas, kad sielos vėl atgimsta toje pat giminėje, ar pačios pasirenka tėvus. To nėra. Visos sielos renkasi tik teritorijas, kur joms buvo gerai, o mamos yra atsitiktinės, nekalbant apie tėvus. Tik kažkiek vyresnės sielos bando pasirinkti protingesnes mamas, nes iš tiesų fizinis protas labiau priklauso nuo mamų, nei nuo tėvų, kaip beje ir energetika (baterijos). O protingesnės mamos paprastai yra vyresnės. Ne veltui dauguma protingesnių vaikų gimsta būtent pas vyresnes moteris.

Globalinės religijos vadovai puikiai žino apie reinkarnaciją, todėl jiems aktualu, kad mirus biorobotams, sielos jau turėtų programas gimti religinėse šeimose ir jau su užprogramuotu paklusnumu. Ne veltui pas musulmonus būtina melstis penkis kartus dienoje. Taip save žmonės programuoja penkis kartus dienoje. Tai savotiška savihipnozė. Kai daug kartų kartoji pasaką, tai ja patiki, net jei ten daug melo. Protas jau nesugeba analizuoti ir adekvačiai atsirinkti informaciją, nes priverstas tuo tiesiog tikėti. O jei tik bando mąstyti ar tikrinti, tai sutrinka proto veikla, atsiranda nesaugumo jausmas, ar net panikos jausmas. Tai analogiška kai siekiama mesti narkotikų, alkoholio ar tabako vartojimą. Vadinamą „laužymą“ retas sugeba pereiti. Kelis kartus sunkiau tai padaryti yra moterims, nes jos labiau jausmingos, o narkotikai, kaip ir psichologiniai narkotikai labiausiai laiko už jausmų.

Reinkarnacijos mokytojų yra pastebėtas toks efektas, kuris teigiamai arba neigiamai veikia giminę. Jei giminėje gimsta sveiko kūno vaikai, o ypač vyresnės sielos, tuomet giminės tiek gerbūvis, tiek sąmoningumas plečiasi. Tačiau jei giminėje dažnai gimsta genetiški invalidai, giminėje silpnas imunitetas, dėl ko dažnai sergama ir patiriama kančių, tai tokia giminė su laiku išnyksta arba tampa kažkieno valdoma, jais naudojasi gudresni, stipresni. Ne veltui senovėje šeimose siekė neauginti invalidų, ligotų vaikų, o gimdydavo naujus ir sveikus. Resursai buvo nukreipti sveikos giminės auginimui. Tiesiog Gamtos dėsnio buvo laikomasi. Religijai tas dėsnis nepatogus, nes tik silpnais ir ligotais, nelabai protingais galima manipuliuoti. Religijos arba privatizavo liaudies šventes susijusias su gamta arba sunaikino jų nešėjus. Pavyzdžiui tipo Kristaus gimimas tai Kalėdos, nors iš tiesų tai paskutinės trumpos dienos, po kurių jos ilgėja. Liaudyje tai naujas Saulės gimimas. O kita, Velykų dienos su kuo susietos liaudyje? Su žemės pasiruošimu sėjai. Labiau į pietus gyvenantys jau sėdavo ar sodindavo į žemę, o šiauriau ruošdavosi tiems darbams. O religija tai pavadino Kristaus prisikėlimu iš numirusiųjų. Net tos pačios bažnyčios buvo statomos senųjų religijų ar tiesiog liaudies susibūrimo per liaudies šventes vietose. Tokių pavyzdžių savarankiškai galima atrasti ir daugiau.

Reinkarnacijos mokytojai pataria nekankinti sielų invalidiškuose kūnuose, mašinose, kuriomis negalima normaliai Žemėje gyventi ir net egzistuoti sudėtinga. Net iš religijos pusės žiūrint tai yra nuodėmė prieš sielą, kuri yra nesąmoningai kankinama. Neįgalus vaikas siurbia iš šeimos, giminės, pagaliau iš savo brolių ir sesių resursus, dėmesį, tėvų meilę. Visa tai „utilizuojama“ be atsako. Tai kaip bedugnė į kurią kiek ir ko bepiltumei, tiesiog ten viskas ir išnyksta. Tokius vaikus senovėje „užmigdydavo“ ir gimdydavo kitus, sveikus, kuriems suteikdavo meilę, dėmesį ir resursus. Analogiškai ir su senais žmonėmis, kurie netenka sąmoningumo. Sąmoningi seni žmonės, nors ir sergantys kitomis ligomis, kaip tik gali palaikyti giminės stiprybę, jei ta giminė jų neatstūmė. Seni žmonės labiau jaučia gyvenimą ir turi labiau tikros, sąmoningos meilės pojūtį. Aišku toli gražu ne pas visus senus žmones ateina sąmoninga, plataus suvokimo meilė. Pas dažną ateina tik metai, tik senatvė ir vienatvė. Sąmoningas, plataus suvokimo senas žmogus, visų pirma yra išmintingas ir net būdamas vienas ar viena, niekuomet nebus vienišas ar vieniša. Sąmoningas senas žmogus, net jei taip atsitiko, kad jo vaikai ir anūkai toli, išlaikys jiems meilę ir jokių pretenzijų. Aišku dar geriau giminei jei seni žmonės, kurie yra sąmoningi yra arčiau, nes taip giminė gauna daugiau gero dėmesio iš ir senų žmonių. Deja jei seni žmonės nelabai sąmoningi, su jų protais dažnai negerai, tuomet giminei blogiau. Tuomet seni žmonės siurbia iš giminės energiją, iš vaikų, anūkų ir proanūkių. Atima iš jų kažkokias tai galimybes, atima sėkmę. Ypač jei seni žmonės su pastoviomis pretenzijomis savo vaikams ir anūkams, nors šie prižiūri pagal galimybes ir viskuo aprūpina. Aišku jei rūpesčio senais žmonėmis iš vaikų, ar anūkų pusės nelabai rasta, tai ir kažkiek sąmoningi senoliai ar senelės nepalinkės gero savo vaikams ir anūkams ir tiems realiai nesiseks ką jie bedarytų. Seniems žmonėms ne tiek jau ir daug reikia, todėl giminė juos minimaliai turi aprūpinti ir tam tikrą dėmesį suteikti. Dėmesio, paminėta giminė, ne tik vaikai ir anūkai, bei proanūkiai. Energoinformaciniai siūlai susieja gimines per brolių ir seserų palikuonis. Todėl tam tikra „sėkmių“ įtaka daroma ir jiems. Tik mirus seniems žmonėms ta įtaka nutrūksta. Todėl senose kultūrose, jei senas žmogus tapdavo ne tik ir ne tiek ligotas kūnu, bet visų pirma neadekvatus ir ligotas protu, tai juos „užmigdydavo“. Nuodėmė yra kankinti sielą mašinoje, kurioje sugedo kompiuteris ar programos išsiderino galutinai. Pagal religiją ir mediciną kūną reikia laikyti kančioje, net jei pagerinti situacijos neįmanoma. Tipo pakankinkime iki pabaigos, kol pats nusibaigs. Tokiu atveju faktiškai mes tokiu atveju nematome jokios atjautos, o tik kankinimą. Na aišku kančia yra religijos iškelta kaip dorybė ir ne veltui simbolis, tai besikankinantis žmogus ant kryžiaus prikaltas !!! Ne veltui nesuvokiantys šios manipuliacijos žmonės metasi į priešingą pusę, į besaikius malonumus tipo narkotikai, paleistuvystės, alkoholis ir kt.

 Būtina siekti maksimalaus sąmoningumo, gebėjimo analizuoti ir nepaskęsti informacijos gausybėje. Atsirinkti ir „apžioti“ tik tiek, kiek dabar gali, kiek dabar sugebi „suvirškinti“ tos informacijos. Ne tik maisto, bet ir per dideliu kiekiu informacijos galima „persivalgyti“, o kartais ir apsinuodyti. Geriau žingsnis po žingsnio lipti į kalną, nei šuolis po šuolio, kuomet galima tiek susižeisti, tiek nusiristi žemyn. Tik žingsnis po žingsnio ir kuo plačiau apsižvalgyti. Tai reiškia, kad informacija turi būti renkama iš įvairių šaltinių, nes taip galima užsiciklinti ir tapti fanatikais, paklysti ir nukentėti nežinia už ką ir dėl ko. Jei kažkas tau sako „tu čia rasi viską ir tau daugiau nieko ir niekur nereikia ieškoti“ tai ženklas, kad pasisemk čia kiek tau reikia ir bėk iš čia neatsigręždamas, neatsigręždama, kol tave emociškai dar nepririšo per žmones, per apeigas ir panašiai. Geriausios vietos, šaltiniai, mokytojai yra tie, kur tu gali retkarčiais užsukti apsišviesti, gauti peno apmąstymui, pagaliau kur tiesiog tu turi galimybę pailsėti ramybėje, be prievartinių ritualų, ar būtinų materialinių duoklių.