Kiekvienas savo gyvenime turėjom galybę mokytojų, pradedant nuo tėčio, mamos ir kitų giminių ir pratęsiant kaimynais, vaikų darželio auklėtojais, mokytojais mokyklose, dvasiniais mokytojais, guru ir taip toliau ir panašiai. Klausimas tame, ar tie mokytojai mums lieka visam gyvenimui mokytojais? Kaip matome toli gražu ne visi tėvai ar mamos lieka visam gyvenimui mokytojais. Tuo labiau darželio auklytės, ar mokyklos mokytojai. Na kad ir dvasiniai mokytojai, bei guru dažnokai parodo savo interesus, savo „netobulumus“ ir tampa nebe mokytojais. Tai natūralu, kad mūsų gyvenime yra mokytojų kaita. Reiškia mes tobulėjame, neprisirišame visam gyvenimui prie vieno ar kelių mokytojų. Tai reikštų tų mokytojų sudievinimą, sustojimą savo gyvenime. Bet koks mokinys, nesiekiantis praaugti savo mokytojų, tiesiog sustoja savęs vystyme ir dažniausiai degraduoja. Siekti praaugti savo mokytojus, tai nereiškia, kad juo tikrai pralenksi, nes jie taip pat gali tobulėti, keistis. Svarbu tau to siekti, o kaip pavyks tai kitas klausimas. Na, o jei mokytojas, guru sustojo savo vystymesi, gal paklydo, pažeidė žmogiškumo dėsnius, tai nereiškia, kad nuo visko, ką jis tau davė reikia „atsižegnoti“. Pasaulyje yra daugybė žmonių, kuriuos tikrai mes nenorėtume pavadinti savo mokytojais, bet tam tikrų dalykų, kaip pamokančių, iš jų verta pasiimti sau.

 Daugumai žmonių atrodo, kad jautrumas tai didelė problema. Ypač ta problema patiems vaikams. Yra žmonių, kurie kaip drambliai per džiungles, „drožia“ per gyvenimą ir neima į galvą kažkokias tai „problemėles“, kai tuo tarpu kitiems tai nepraeinama siena. Iš esmės visa problema yra pasaulio vertinimas, įvairių įvykių vertinimas, kurie gali paveikti tave. Aišku didžiausią įtaką daro genai, kuriuose gali būti „užrašyta“ padidintas nervų jautrumas. Aišku traumos, skiepai vaikystėje gali taip pat sukelti padidintą kūno jautrumą dešimtmečiams, ar net alergijas. Tačiau jautrumas ne tik problemos, bet ir savotiška dovana, kuria reikia išmokti naudotis.

 Kodėl planetoje keturios pagrindinės žmonių rasės? Kodėl žmonių kūnai taip prastai prisitaikę prie gyvenimo šioje planetoje, palyginus su kitais Žemės planetos gyviais? Kodėl Kažkas žmones, žmoniją pastoviai laiko nuolankumo būklėje, pastoviai sukelia nesaugumo jausmą per karus ir informacijos priemonės akcentuoja žmonių psichiką traumuojančias, baimes ir nesaugumą sukeliančias naujienas? Kas laiko žmoniją religiniam baimės ir paklusnumo rūke? Kodėl žmonės nuolankiai pasiduoda pasauliniams medicininiams-genetiniams eksperimentams? Kodėl žmonija slysta į iliuzinį, patrauklų virtualų pasaulį? Atsakymai yra tiek aplink mus, tiek knygose, tiek tame pačiame virtualiame pasaulyje. Tereikia tik perkošti didelius informacijos kiekius, gebėti tą informacija kritiškai analizuoti ir gebėti mintimis „realizuoti ateityje“, tarsi nuspėti kur veda tie ar kiti veiksmai po dešimtmečių ir toliau.

 Himalajų vienuolių, šventikų, įvairių vakarų magijos krypčių adeptų skleidžiama žinia, kad siela Žemėje dėvi kūną. Dėvi kūną kaip drabužius. Ir kuomet tas kūnas susidėvi, tai palieka jį ir ieškosi naujo „apdaro“. Tą žinančių dalis net nelaukia visiško kūno susidėvėjimo. Jie tiesiog atsigula, sustabdo širdį ir ...palieka kūną sąmoningai. Pagal turimas jų žinias, kuo sąmoningesnis žmogus palieka savo „apdarą“, tuo sąmoningiau ieškosi sau naujo ir turi pasirinkimą. Visi kiti kūną gauna atsitiktinai, tik nebent vietovę pasirenka (kur jiems praeitame gyvenime buvo gera jaustis). Beje yra tam tikros apeigos ir tam tikrų raštų skaitymas šalia mirusio kūno ir kaip manoma taip nurodomas kelias nevisai sąmonėje mirusiems, kad jie rastų greitesnį įsikūnijimą.

 Biorobotas, tai biologinis programuojamas kūnas. Nuo mechaninio skiriasi tuo, kad jis nuolat, be pertrūkių, persiprogramuoja, priklausomai nuo gaunamos iš aplinkos informacijos ir įvairių poveikių. Biorobotą valdo energoinformacinė matrica. Priklausomai nuo jos sudėtingumo ir gebėjimo vystytis, tobulėti, taip tobulėja ir vystosi patys biorobotai ir kuo sudėtingesnė matrica, tuo sudėtingesnės struktūros, kuriame ji įsikūnys. O įsikūnijusi, tobulina biorobotą, kuriame įsikūnijo.

 Reinkarnacijos sąvoka, apibūdina energoinformacinės struktūros, liaudyje vadinamos siela, atgimimą naujame kūne. Reinkarnacijos sąvoka buvo ir taip vadinamoje biblijoje, kol kunigų susirinkimas nusprendė tą sąvoką pašalinti, kad labiau įbauginti „aveles“ gyventi pagal Bibliją ir ypač pagal kunigų nurodymus. Kitaip avelės neteks „amžino gyvenimo“.

„Kur mūsų mintys, kur mūsų žvilgsnis, ten mūsų energija“. Tai vienas iš Gamtos, energoinformacinės erdvės dėsnių. Paprasčiau pasakius, apie ką tu galvoji, arba į ką tu žvelgi, ten nuteka tavo energija, beje kartu su informacija, kurią tu įdedi į tas mintis. Gyvenimiškas pavyzdys. Eini gatve ir kažkaip nejaukiai pasijauti iš nugaros pusės. Atsisuki, o ten į tave stebeilijasi kažkoks tai žmogus. Tai dar vadinama žvilgsnio pajautimu. Arba pats stovi, ar sėdi ir tau kažkokia moteris (moteriai vyras) patinka ir įsistebeiliji. O ji (jis) ima ir atsisuka į tave. Pajuto žvilgsnį.

 Žmogus yra tam tikra energoinformacinė struktūra. Jo kūne vyksta daugybė cheminių reakcijų, o cheminės reakcijos, tai elektronų sąveika. Susikuria įvairūs elektromagnetiniai laukai, kurie veikia ir aplinką. Kuo žmogaus kūnas labiau vystosi, tuo stipresni elektromagnetiniai laukai aplink jo kūną ir jų stiprumas, o ypač kryptingumas priklauso nuo smegenų ir stuburo kanalo. Tai yra žmogaus kūnas, kaip antena spinduliuoja elektromagnetines bangas. Tas bangas jaučia visa aplinka, o geriausiai iššifruoja tik kiti žmonės, kurie savo smegenyse operuoja panašiomis sąvokomis, vaizdiniais. O būtent tai visuomenės suformuotos sąvokos. Ypač tai ryškiai atsispindi dvyniuose, kurių organizmai jaučia vienas kitą nepriklausomai nuo atstumo. Dar tas pastebėta pas mamas, kurios savo vaikų būseną gali jausti bet kokiame atstume. Aišku tai priklauso nuo nusistatymo vienas kito atžvilgiu. Tai panašu į radijo imtuvą, kuomet sukinėjama „rankenėlė“ ir „pagaunama“ ieškoma banga. Tai yra jei mama dažnai galvoja apie savo vaiką, ji tarsi nusistato savo „imtuvą“ ant tam tikros bangos ir savotiškai „girdi“ savo vaiko būseną. Jai tai lengva padaryti, nes ji užaugino savo vaiką savyje ir tai dalis jos kūno. Tas pat ir su dvyniais. Jie užsimezgė ir brendo mamos kūne tam tikrą laiką ir todėl jaučia vienas kitą. Dažnai būna, kad jei suserga vienas iš dvynių, tai sunegaluoja ir kitas, nepriklausomai kokiuose kontinentuose pasaulyje jie būtų. Galima tai pavadinti poerdviniu, kvantiniu ryšiu, kurio mokslas dar neištyrinėjo. Vienas iš šio ryšio pradininkų buvo rusų mokslininkas Garejavas.

 Pasirėmus „netradicinėmis“ istorija ir archeologija, dievai žmonijos istorijoje, tai planetos „okupantai“, kurie atvyko dar ir kaip atskiros korporacijos, besinaudojančios Žemės turtais ir kovojančios tarpusavyje. Iš čia ir daugkartinis civilizacijų „išnykimas“ nežinia kur, dirbtinai sugalvotos istorijos, parašytos nugalėtojų. Pagaliau staigūs techniniai ir mokslo proveržiai, tarsi „iš dangaus“. O kur dar staigus žmonių skaičiaus sumažėjimas kelis kartus per tūkstantmetį ir eilinis skaičiaus augimas nuo 19 a. pabaigos, su naujai „parašyta“ istorija mažutėliams.

Masažas, tai kaip šokis dviese. Kuo didesnis rezonansas tarp šokančių, tuo šokis labiau pilnatviškas, vientisas. Masažas be rezonanso, tai kaip meilė be vidinės chemijos, arba tuoktuvės be meilės. Kaip pasakė vienas kepėjas – bandelės iškeptos ir atrodo skanios, bet kepėjas savo sielos į jas neįdėjo.