Vėl ir vėl tenka kalbėti apie tą patį tik vis kitoje „pakuotėje“. Žmonės, „pagavę“ vieną tiesos momentą, nesugeba to paties pamatyti kituose reiškiniuose. Gamta yra tokia, kad ji retai „išranda“ ką tai naujo. Dažniausiai tiesiog atkartoja tą patį, tik įvairiuose variacijose.

 Kadangi jau išsiaiškinome, kad Gamtoje visi visus valgo ir jokia gyvybė, kaip po tokia, nėra svarbi ir kad žmogus nėra pasaulio „bamba“, dabar galima panagrinėti kaip yra žmonių bendruomenėje ir kiek joje laikomasi Gamtos dėsnių. Čia prisimenu išbandymus gamta, kuomet kuriam tai laikui įsikurdavau pvz., miške, kalnuose, šalia vandenyno. Kiek žmonių išgyventų staiga pakliuvę į tokias sąlygas? Dauguma tik blankiai įsivaizduoja, dalis suvokia, nes kažkiek turistavo. Realybę suvokia tik tie, kas bent kiek pagyveno tuose sąlygose. Iš esmės, pakliuvęs į tokias sąlygas, galvoji tik apie maistą, vandenį, šilumą ir kaip išsimiegoti. Ir kur visa tai gauti pavyzdžiui Lietuvos miškuose? Žolytėmis nepramisi. Veganai išmirtų pirmieji, arba tektų prisitaikyti. Tik komforto sąlygomis gyvenę, taip pat ilgai neišgyventų ir būtų didelis trugdis išgyventi kokiai tai grupei žmonių. Būtent jie pirmieji siekia visus kitus paversti savo aptarnautojais. Visų pirma per gailestį. Beje gana daug žmonių gamtos sąlygomis suserga „peršalimo“ ligomis. O jei dar susižeidžia ir šiaip visokių „bėdų“!!! Tai yra Gamta ir ji negailestinga ir ne tokia jau romantiška kuomet joje tenka išgyventi ir joje visi vienas kitą valgo. Tik praėję tokius realius išbandymus, gali objektyviau pažvelgti į pasaulio kūriniją. Tik tuomet galima realiai kalbėti apie tai, kas vyksta subtiliame pasaulyje, kokios ir kaip mus įtakoja, energoinformacinės esybės. Tik tuomet pradedi mąstyti, kad vadinami „angelai“ dažnai nėra angelai, o „velniai“ ne tokie ir velniai.

 Mus, nuo pat gimimo, programuoja (auklėja) visa aplinka. Pradedant nuo tėvų, brolių, seserų, senelių, giminių, kaimynų ir visų kitų, su kuriais mes turime vizualinį, garsinį, jausminį kontaktus. Priklausomai nuo mūsų įgimtų savybių, mes skirtingai apdorojam tą, šiek tiek skirtingą kiekvienam, informacinį srautą esame skirtingi ir tuo pačiu panašūs. Tačiau svarbiausias mūsų išlikimo čia pagrindas yra maistas. Šiam aspektui skiriama mažokai dėmesio. Tiesiog vartojamas maistas, kuo skanesnis, kuo dažniau ir daugiau. Jis tampa tam tikru malonumo šaltiniu, „pririša“ prie savęs ir žmogus po truputį tampa neįgalus. Tai yra jo kūnas tampa nepaslankus, pilnas nereikalingų šiuo momentu medžiagų, kas sudaro sąlygas tom „atsargom“ gesti, misti jomis bakterijoms, grybeliams. Tai sukelia įvairias ligas ir ne tik fizines. Tai yra ne tik mes visa ką valgome, bet ir mus visa kas valgo. Norint suvokti, bent kiek suprasti kas vyksta energoinformacinėje sferoje, dvasių ar sielų (priimtini mūsų suvokimui pavadinimai), būtina giliau susipažinti su fiziniu, mūsų suvokimui labiau artimu pasauliu.

 Kas tai yra magija? Tai galėjimas kažkokiu tai, mokslu dar neišnagrinėtu būdu, daryti įtaką tiek gyvam, tiek negyvam pasauliui. Religijos, savo laiku atėmė galimybę, moksliniais būdais tyrinėti magijos pasireiškimą ir visa tai buvo paversta mistika. Religijos, ypač dabartinės pasaulinės, savo laiku sunaikino daugybę magijos praktika užsiimančių, tyrinėjančių vyrų ir moterų. Būtent religijos adeptai, privatizavo magiją ir nusprendė, kad magija, tai religijos prioritetas. Būtent tada ir sustojo magijos tyrinėjimas, platus praktikavimas. Religijoje magijos buvo leista tiek, kiek sugebėjo ir leido jos adeptai.

 Kas yra Tiesa? Dauguma žmonių, jau pradedant nuo vaikystės turi savo tiesas, kurios keičiasi. Tiesos keičiasi priklausomai nuo aplinkybių, nuo kitų žmonių įtakos, tačiau žmogus linkęs tikėti jam patogiomis, malonumą teikiančiomis tiesomis. Visa, kas teikia nepatogumus, nemalonumą, bet to negalima pavadinti netiesa, negalima ignoruoti, žmogus pavadina blogiu. Dygstanti kūdikiui dantis sukelia skausmą, jam tai reali tiesa, bet tai blogis. Jis dar nežino, kad jam tie dantys bus reikalingi ir ateityje tai gėris. Ir danties dygimo, skausmo metu esama tiesa atrodo absoliuti. Tačiau ir žmogui, kuris kramto dantimis ir be jų neįsivaizduoja savo mitybos, tiesą jau supranta kitaip ir supranta dantų dygimo skausmo neišvengiamumą. Tikresnė tiesa pamatoma, suvokiama per laiką, todėl bet kuris, dažniausiai emocinis, tiesos klyksmas, nėra Tiesa. Tai tik įvertinimas iš gėrio ar blogio suvokimo pozicijų. 

 Tema plati, bet aš sukonkretinsiu tik su viena tema, su gyduolių tema. Gyduoliai, tai tokie žmonės, kurie padeda būti sveikiems ar pagyti žmonėms, kurie patys, dėl vienokių ar kitokių priežasčių to padaryti nesugeba. Deja, dažniausiai tai atsitinka dėl nežinojimo, kad ir jie kažką gali, dar dėl tingumo. Dažniausiai gyduoliai, savo veiklai, naudoja įvairias žoleles, kitas gamtos gėrybes. Pavyzdžiui žinau, kaip mano močiutė gydė mergaitę, su dažnu inkstų uždegimu, kurio gydytojai niekaip nesugebėjo pagydyti. Priemonė atrodo labai paprasta, nors ir neskani. Tai karvės mėšlas, pavirintas piene. Mergaitė pasveiko. Tačiau gyduoliai dažniausiai yra jautrios asmenybės, kurie jaučia kitų negalias ir vien savo buvimu šalia sergančių, gali sušvelninti ligas, o kartais net pagydyti.

 Keista stebėti, kuomet šeima pajaučia „pasaulinę“ katastrofą, kuomet jų vaikas miršta dėl ligos ar nelaimės. Tai tragedija, bet ne katastrofa. Tačiau ji tampa tokia šiais laikais, kuomet šeimoje tik vienas ar keli vaikai. Tuomet tikrai katastrofa, nes į vienintelį ar vieną iš… sudėta tiek dėmesio, lėšų, meilės, kad tampa nepakeliamai skaudu, ypač moterims. Tačiau prisiminus mūsų senolius, kuomet šeimoje būdavo apie 5-10 vaikų, tai tokios nelaimės nebūdavo tragedija. Gamtoje tai normalu, kad kažkas tai žūva, kažkas silpnesnis ar tiesiog perdėtai smalsus ir neatsargus. Jei toks požiūris ir tiek vaikų šeimose būtų dabar, tuomet nebūtų toks perdėtas vaikų sureikšminimas, jų perdėtas lepinimas. Kuomet šeimoje vaikų daugiau, jie ne tik padeda mamoms ir tėčiams buityje, bet ir vienas kito auklėjime, priežiūroje. Dabartinės šeimos, su vienu kitu vaikų yra ne tik, kad nenormalios, bet ir su realiomis tų vaikų psichologinėmis problemomis, susireikšminimo problemomis.

PENSIJŲ PINKLĖS

 Pensijinė sistema yra viena iš labiausiai tautos skaitlingumą mažinančių priemonių. Tos sistemos dėka, atskiras žmogus suinteresuojamas dirbti kuo daugiau ir kuo geriau apmokamame darbe. Pensijinė sistema nuteikia žmogų neturėti vaikų. Po darbo jam ar jai vaikai netrukdo patirti įvairius malonumus, save realizuoti, laisvai keliauti atostogų metu. Būtent po pensijinės sistemos įvedimo stabiliai mažėjo gyventojų skaičius, moterys mažiau gimdė. Jos žinojo, kad valstybė jas aprūpins išlaikymu net jei visai negimdys, svarbu dirbs tam tikrą laiką. Pensijinė sistema taip pat sudaro šeimos nebūtinumui. „Kam užsikrauti kito žmogaus problemas dabar ar net senatvėje? Aš vis viena gausiu pensijinį valstybės išlaikymą. Vadinasi galiu gyventi savo malonumui“. Anksčiau buvo žinoma, kad kiek vaikų turėsi ir kaip juos išauklėsi, taip tavimi jie rūpinsis senatvėje. Buvo suinteresuotumas. Dabar šito neliko ir tauta mažėja. Tas pats vyksta ir „turtinguose“ vakaruose, kur pilna senų žmonių, ypač močiučių, kurie aprūpinti gera senatvine pensija, o vaikų turėjo mažai, o anūkų tuo labiau. Todėl vakarų valstybės suinteresuotos įsivežti, prisivilioti darbo jėgą iš kitų šalių. Tas pat vyksta ir Lietuvoje, kur dirba jau nemažai ukrainiečių. Manau turima atsisakyti senatvės pensijų sistemos, tuo pačiu ir prievartinės įmokos į tą sistemą. Tai paskatins gimdymą, rūpinimąsi tinkamu auklėjimu, kad senatvėje būtų parama. Taip pat būsimi pensininkai bus priversti susigalvoti sau kitų pajamų šaltinių, investicijų, užsiimti kūryba, savirealizacija, o ne sėdėti kaip „kopūstai“ prie TV, ant suoliukų liežuvius dilinti ar panašia neveikla užsiimti. Tuo labiau, kad pokalbiuose dažnai liečiama nesveikatos sritis, tai vien nuo to daugumai jų sveikata tikrai negerėja. Pokalbiai apie ligas „užkrečia“ tomis ligomis. Tai yra toks efektas, kuomet į ką koncentruoji savo dėmesį, tuo ir užsikreti. Pensijoje būtent nutinka neveiklumo šokas, nes jiems buvo parūpinamas darbas, užimtumas, tuo pačiu judėjimas. Kadangi tiek fizinis judėjimas, tiek protinė veikla ilgina amžių, tai pensininkams bus tik į sveikatą.

 Toks kasdienis, nekasdienis klausimas, kaip religija ir tikėjimas. Absoliuti dauguma žmonių net nemąsto apie tai, o kaip biorobotai atlieka tam tikrus veiksmus ir operuoja knyginėmis „žiniomis“, arba tipo šventųjų tėvelių išsireiškimais. Žmonių ant tiek trumpas gyvenimas, kad jie „nespėja“ pamąstyti apie tai, kad jie pasaulio pažinimo procese ir bet kokia religija ar tikėjimas tik stabdo tą pažinimo procesą. Pažinimas nepažinto dar buvo pavadintas mokslu, kuris deja, religijos pavyzdžiu, ar jos įtakoje kuria savo, tipo nepajudinamas žinias ir tuo stabdo savo pagrindinį variklį – pasaulio pažinimą, toks, koks jis yra. Pažinimas neturi rėmų. Religija ir tikėjimas pažinimą talpina į vienokius ar kitokius rėmus. Mokslas tą daro ne taip masiškai, bet daro ir tai susiję su pačių mokslininkų asmenybėmis, jų nauda, mokslo įstaigų gyvavimu ir nauda. Dabartyje mes akivaizdžiai matome, kaip perkami mokslininkai, kurie daro vienokius ar kitokius „mokslinius“ pareiškimus, naudingus valdžiai, transnacionalinėms korporacijoms. Moksliniai išradimai ir atradimai, tampa vis pavojingesni žmonijai, nes sukuria vis labiau kontroliuojančia priemones tos žmonijos, nekalbant apie masines naikinimo priemones. Pats mokslas nė prie ko. Visa tai vyksta tik dėl socialinės sistemos, kurioje svarbiausia yra nauda, pelnas, žmonių masių valdymas ir išnaudojimas. O dabartinė socialinė sistema mums žinoma kaip kapitalizmas, kuris tampa transnacionaliniu ir visa apimančiu. Šioje sistemoje žmogus žmogui priešas ir žmogus naudojasi žmogumi, gamta, jos ištekliais, savęs neribodamas, dėl savo malonumų. Visa tai veda į lėtą išsigimimą ir susinaikinimą. Ne veltui religija baugina pasaulio pabaiga.

 Mes pastebime daug keistų dalykų, jei esame pastabūs. Tačiau atkreipę į tai dėmesį, vėl juos sėkmingai pamirštame. Pastebime, kad galime pajusti kai kurių žmonių žvilgsnius, jų dėmesį. Dažniausiai pastebime „negerus žvilgsnius“. Mes pastebime, kad šalia kai kurių žmonių sunku net būti, o šalia kitų apima tokia ramybė. Visa tai mes pastebime, bet kodėl pamirštame tokius efektus? Kodėl nesidomime iš kur tai? Gyvenimo rutina, ar dar kažkas nukreipia mūsų dėmesį nuo įvairių, keistų jausmų, pastebėjimų, ar dar kažkas?